side-area-logo

Apie Mus

Laikas. Išmintis. Prestižas. Sveiki atvykę į viešbutį su istorija. Sveiki atvykę į „Stiklius“.

Atvykimo data
Išvykimo data
Suaugusieji
Vaikai
Promo
1987

Restoranas

Atidarytas pirmasis privatus restoranas „Stikliai“

1996

Viešbutis

Atidarytas viešbutis „Stikliai“

2001

Relais&Chateaux

Įstojimas į Relais&Chateaux asociaciją

Kaip viskas prasidėjo

Stiklių gatvę senuosiuose Vilniaus žemėlapiuose galima aptikti nuo pat Viduramžių – ji buvo žydų kvartalo dalis. 1547 metais šioje gatvėje Martynas Paleckis įkūrė pirmąją Lietuvos stiklo manufaktūrą, ir netrukus ji tapo tikru stiklo gamybos centru: čia įsikūrė daug stiklo manufaktūrų ir prekybininkų. Stiklių gatvės pavadinimas nuo XV amžiaus iki šių dienų daug kartų keitėsi: ji vadinosi Žydowska, Szklanna I, Šw.Ducha, Šklannaja, Ignatjevskij per., Steklianaja, Dominikanski zau., Dominikonų, Ryšių ir M.Antokolskio.

1645 metais Gaono g.7/Stiklių g.11 pastato bendraturtis vaistininkas Romanas Krasnickis namą užrašė Rožinio brolijai, veikusiai prie Šv.Dvasios bažnyčios. Iki pat nacionalizavimo 1940-aisiais brolija patalpas nuomojo pasiturintiems prekybininkams. Nuo XVIII iki XIX amžiaus pabaigos čia veikė smuklė. Per amžius pastatą kelis kartus niokojo gaisrai, tačiau XVI amžiaus architektūros elementų išliko antrame aukšte, gotiškas mūras ir XV šimtmečiui būdinga erdvinė struktūra aiškiai tebematomi rūsyje. Pirmame aukšte eksponuojama gotiško mūro atodanga, kurioje yra karnizas ir tinkuotas frizas.

Žiūrėti mūsų istoriją

„Naivi svajonė, virtusi tikrove“

Antrojo pasaulinio karo metais Stiklių gatvė priklausė Mažajam žydų getui, kuris išliko iki 1941 metų. Sovietiniais metais kvartalo ilgaamžė istorija buvo užversta praeities dulkėmis, o anuomečiuose prabangiuose pastatuose įrengti prasti komunaliniai butai. Tačiau 1987-aisiais trys jauni būsimieji verslininkai – Anna ir Aleksandras Ciupijai bei Romas Zakarevičius – svajones apie nuosavą restoraną ėmė puoselėti būtent šioje vietoje. Jie žvelgė į niūrius pastatus užkaltais langais ir vietoj apsilaupiusių plytelių bei pelėsiais aptrauktų sienų matė gražų restoraną su baltomis staltiesėmis ir skimbčiojančiomis vyno taurėmis. Vietoj mažulyčių tamsių butų su bendromis virtuvėmis regėjo prašmatnų viešbutį su jaukiais kambariais, prabangiais barais ir gėlėmis apsodintu vidiniu kiemeliu.

Pirmasis žingsnis svajonės išsipildymo link buvo „Kooperatyvas Nr.2“. Taip vadinosi Annos, Aleksandro ir Romo sukurta visuomeninio maitinimo įmonė – viena pirmųjų privačių bendrovių atgimstančioje Lietuvoje. Kooperatyvui buvo išnuomotos nuostolingos valstybinės kavinės patalpos Stiklių gatvėje. Iš pradžių tai buvo maža kavinukė, kuri iškart išgarsėjo gardžiais ledais ir gera kava – į ją iš tolimiausių miesto kampelių važiavo ne tik vilniečiai, bet ir svečiai iš kitų miestų bei šalių, eilės driekdavosi po keliasdešimt metrų. Po kelių mėnesių atsirado nedidelis restoranas su europietiškų patiekalų valgiaraščiu, o po to verslininkai pasiryžo ir viešbučio kūrimui. Pamažu jie supirko butus iš aplinkinių gyventojų, ir buvusiuose apgriuvusiuose namuose išaugo puikus „boutique“ stiliaus viešbutis. Nuostabų prancūziško stiliaus interjerą jam sukūrė garsi prancūzų interjero dizainerė Anne Toulouse. 1995-aisiais jis pelnė 5 žvaigždučių įvertinimą. Šiandien „Stiklių“ pastatai užima 7000 kvadratinių metrų plotą prestižiškiausioje Vilniaus vietoje.

Jie žvelgė į niūrius pastatus užkaltais langais, ir vietoj apsilaupiusių plytelių bei pelėsiais aptrauktų sienų matė gražų restoraną su baltomis staltiesėmis ir skambančiomis vyno taurėmis. Vietoj mažulyčių tamsių butų su bendromis virtuvėmis regėjo prašmatnų viešbutį su jaukiais kambariais, prabangiais barais ir gėlėmis apsodintu vidiniu kiemeliu.

Anna, Aleksandras ir Romas

Natūrinis ūkis

Noras savo svečiams užtikrinti pačią aukščiausią kokybę ir restoranų virtuvėse naudoti tik kokybiškus produktus paskatino „Stiklių“ vadovus įkurti pačių prižiūrimą natūrinį ūkį. Jis įsikūrė miškų ir ežerų krašte Dubingiuose, 2,5 hektarų ploto sklype. Čia driekiasi lysvės ir stūkso šiltnamiai, juose auginami įvairiausi vaisiai, daržovės, prieskoninės žolelės, net valgomosios gėlės. Ūkyje sirpsta uogos: braškės, gervuogės, avietės, šilauogės, serbentai, iš jų pagamintų uogienių svečiams kas rytą siūloma pusryčiams. Greta ūkio stovi aviliai, į kuriuos bičių sunešamas medus irgi patenka tiesiai ant „Stiklių“ klientų stalo. Šeimininkams malonu svečiams pasakyti, kad nuo pat daigelio iki maisto patiekimo į stalą viskuo rūpinosi patys.

Akimirka, kurios nepamiršime
Būna lemtingų akimirkų, kurios atmintyje įsirėžia visam gyvenimui – nesvarbu, ar praeitų trisdešimt, ar dar daugiau metų, jos išlieka ryškios ir gyvos. Mums tokia akimirka nutiko vieną 1987-ųjų vakarą.

Tąkart visi trys sėdome į automobilį ir nuvažiavome į Vilniaus Senamiestį pasidairyti vietos, kurioje galėtume įkurti savo kavinę. Įžengėme į Stiklių gatvę: šešioliktame amžiuje čia veikė stiklių pūtėjų dirbtuvės, buvo pučiami nuostabūs venecijietiško stiklo dirbiniai. Sovietiniais metais ji, tiesa, atrodė visai kitaip: buvo pilka ir niūri.

Vietoj mažulyčių tamsių butų vaizduotėje piešėme jaukų viešbutį su gėlėmis apsodintu vidiniu kiemeliu. Šypsojomės vienas kitam ir tikėjome, kad naivios svajonės gali išsipildyti. O gražiausia yra tai, kad Senamiesčio griuvėsiuose užgimusi „Stiklių“ legenda iš tiesų tapo tikrove, ir šiandien Jus galime pakviesti į viešbutį, kurį sukūrėme savo rankomis – su nuoširdžiu atsidavimu, ilgamete patirtimi ir meile.

Anna, Aleksandras ir Romas

Screenshot 2019-02-14 at 16.55.04